Įrašas

Kaip atpažinti grožį?

2019 09 28

Tatjana Charitonova
Meno istorikė, psichologė 

Jei paklausčiau jūsų, kas yra grožis, turbūt negalvodami atsakytumėt: „tai, į ką malonu žiūrėti, harmonija“. Tačiau yra dar vienas kriterijus, stipriai veikiantis mūsų vertinimus - visuomenės požiūris, stereotipai. Deja, dažnai to neidentifikuojame, nes stereotipus imame „absorbuoti“ vos tik gimę ir labai su jais susigyvename. Kiekvieno stereotipo pagrindas – įprastas veikimo būdas ir mąstymas, nenoras įžvelgti daugiau ir keistis.

XX amžius sukūrė „antimeno“ precedentą – meno, kuris atsisako visų klasikinių kanonų ir taisyklių. Šiandien meno kūriniu gali virsti bet kas, tačiau su grožiu tai neturi nieko bendra – nebent su šlove.

Grožis – instinktyvus kriterijus, jį turį kiekvienas žmogus. Tam, kad šis kriterijus nuolat funkcionuotų, reikia švarios psichikos. Jei gyvensime apsupti netvarkos, žiūrėsime į bjaurastį, prasto skonio pavyzdžius, patys tokiais tapsime. Antra, svarbu apčiuopti „nulinį proto tašką“, kuriame vyksta tiesioginis kontaktas su būtimi. Vieni jį  atranda medituodami, kiti sportuodami, treti kažką kita veikdami. Labai svarbu fiksuoti savo pojūčius: „Ką aš jaučiu, girdžiu, matau darydamas tai, o ką – tai?“ Jei išsiugdytume tokį įprotį, turėtume aiškius orientyrus, kada reikia atsitraukti, o kada -mėgautis.

Kai kurie šiuolaikiniai dailininkai sako, kad estetika, grožis jiems nereikalingi, nes pasaulis pasikeitė. Tačiau kad ir kaip jis pasikeitė, kad ir kaip keisis ateityje, kad ir kiek visokių technologijų dar bus sukurta, viena išliks visada – mūsų jutimo organai. Mūsų emocijos šiandien tebėra tokios pačios, kokias patirdavo pirmykščiai žmonės. Emocija – tai kanalas tarp manęs ir to, ką aš suvokiu, tai – nesąmoninga kūno reakcija. Mūsų kūnas – universalus radaras, duodantis tikslius nurodymus, todėl turime juo naudotis. Klaidingus sprendimus gali priimti galva.

Kaip psichologė noriu atkreipti dėmesį, kad žmogus – tai 80 procentų pasąmonės. O menas – visų pirma vaizdiniai, kurie daro mums įtaką nepriklausomai nuo proto pastangų. Mums galima įteigti, kad tas ar kitas paveikslas - šedevras, kad jų vertę yra patvirtinę meno ekspertai, o aukcionuose skelbiamos milžiniškos jų kainos, tačiau mūsų kūnui dėl to nei šilta, nei šalta.

Ermitažo muziejuje atlikome eksperimentą, kurio metu aiškinomės, kokių fiziologinių reakcijų patiria žmonės, stebėdami pasaulinio garso šedevrus. Su kolegomis analizavome reakcijas į keturis paveikslus – Rafaelio (Raffaello) „Siksto madona“, Rembranto (Rembrandt) „Šventoji šeimyna“, Vilemo Klaso Hedos (Willem Claesz Heda) „Pusryčiai su krabu“, Pablo Pikaso (Pablo Pikasso) „Žalias dubuo ir juodas butelis“ ir dvi skulptūrines kompozicijas – Antonijaus Kanovos (Antonio Canova) „Psichė, atgaivinta Kupidono bučinio“ ir Ogiusto Rodeno (Auguste Rodin) „Amūras ir Psichė“. Naudojome specialią metodiką –  atlikome psichologinius testus, davikliais matavome kūnų fiziologines reakcijas (pulsą, kvėpavimą ir t.t.), stebėjome žmonių elgesį. Įdomu tai, kad eilinių lankytojų ir muziejaus darbuotojų reakcijos į kūrinius beveik nesiskyrė. Pozityviausių fiziologinių pokyčių sukėlė Antonio Kanovos skulptūra. O štai Ogiusto Rodeno kūrinys, skleidžiantis labai stiprią erotinę emociją, veikė žiūrovus visai kitaip: jie kosėjo, čiaudėjo, iš rankų krito rašikliai ir telefonai... Rembranto kūrinys – irgi ne „tabletė nuo visų ligų“. Tiesą sakant, būtent į salę, kurioje eksponuojami Rembranto darbai, dažniausiai kviečiami gydytojai.

Eksperimentas rodo, kad verta įsiklausyti į savo organizmo reakcijas, kad kūnas gali padėti susiorientuoti atrandant grožį, kuris reikalingas Jums.

Grožis - ne kažkieno nuomonė, ne sociumo nuomonė. Tai gamta, instinktas. Ką veikia sveikas gyvūnas, kai yra sotus ir nemiega? Jis gražinasi! Mes nusimename, kai mums sako, kad nesame gražūs. Mes norime tokie būti ir niekur nuo to nedingsime.

Esu įsitikinusi - grožis yra objektyvus, tai poreikis, kuris egzistuoja kartu su baziniais žmogaus poreikiais, tik jo suvokimas – kito, aukščiausio lygmens.